Vienuoliktas ir Dvyliktas Skyriai :)

                                                          11 skyrius

-Ianai!-surekiau isvydusi lapuose gulincia mergina.-Ateik!

Mergina tikriausiai miegojo, bet kai pasilenkiau arciau jos. Ji atsimerke. Ji tikrai buvo nuostabi. Maciau kaip Ianas isplete akis ir spoksojo i ja. Kadangi tai mano manymu buvo nemandagu bakstelejau pirstu jam i sona. Ianas pazvelge i mane.

-Baik!-susnabzdejau.

Mergina, vardu Alekse pazvelge i mane.

-Ko cia norite?-paklause silkiniu balsu.

-Hmmm... Mums reikia jusu valdomos stichijos...Ar ne Nina?-pasake Ianas mikciodamas ir ziuredamas tai i mane, tai i ja.

-Taip.-pasakiau drasiai.

-Kam jums reikia mano valdomos stichijos?-paklause zaliaplauke mergina.

-Ziedui. Sukurtui apsaugoti isrinktuosius vampyrus nu saules.-pasakiau.

-Ziedui? Cha! Ne! Nepadesiu jums. Verskites kaip norite!-atkirto ji.

-Klausyk panele mums tikrai labai reikia. Vampyre tapau neleimingui atsitikimui ivykus. Tai padare mano mirtis ir tuo metu buves mano mylymojo vampyro kraujas manyje.-pasiteisinau.

Alekse nuzvelge Iana. Supratau ka turejo omeny.

-Ne! Tai ne jis! Mano... Vaikinas pasiliko su mano mama! Cia mano...tiksliau mano vaikino brolis.-mikciojau.

-Ianas.-prisistate vaikinas salia manes.

-Alekse.-pasake mergina ir nusijuoke.

-Gal eime pasivaikscioti?-paklause jis.

Pazvelgiau i ji. Jis buvo pakeretas ja. Taigi, kaip nebus taigi ji tobula!

-Zinoma, butu malonu.-pasake ji ir nusisypsojo.

Akimirksniu miskas dar labiau zybtelejo. Tiksliau pasviesejo. Apsizvalgiau. Ju jau nebebuvo. Vos neverkiau, Ianas mane paliko ir pabego su vampyru nemegstancia, zeme valdancia, zaliaplauke, tobulo grozio mergina, kurios as nemegau!

***

Sedejau ant samanu(lyg ir), ir galvojau ar Ianas mane paliko cia mirti? Paliko mane siame miske kuris kas minute tamseja. As jam sito niekada gyvenime neatleisiu. Kazkas sucezejo. Greitai apsisukau. Visdar sedejau. Kazkas nepaliaujamai artejo link manes. As nekvepavau. Negalejau. Sedejau nejudedama, bijodama cia mirti nuo nezinomos butybes rankos.

-Cia kazkas yra?-paklausiau virpanciu balsu.

Ir staiga kazkas mane pakele nuo zemes ir eme nesti.

-Paleisk!Padek mane ant zemes!Padekite!-emiau rekauti.

-Sa! Cia as Ianas.-atsake butybe nesanti mane.

-Ianai! Padek mane ant zemes!-surekiau.

-Kas nutiko?-paklause.

-Kas nutiko?!-rekiau.-Tu mane cia palikai keturiom valandom sedeti cia vienai! Galbut as bijojau?-rekdama jauciau kaip skruostu nuriedejo asara.

Ianas istiese rankas su manimi taip, kad mano veidas ziuretu i jo veida.

-As nenorejau taves cia palikti.-pasake.

Verkiau.

-No...rejai.-sumikciojau.

-Klausyk Nina! Ziurek,-pasake jis ir issitrauke is kisenes miltelius.

-Kas... tai?-paklausiau.

-Tai Alekses kaip misko deives milteliai, ju reikes ziedo gaminimui.

-Tai visvien neatleis to... kad... tu mane palikai,-pasakiau saiziai ir apsisukusi, valydama skruostu begancias asaras ir begdama toliau nuo Iano.

-Nina, palauk!-susauke Ianas ir lengvai mane pasivijo.

-Neliesk manes,-pasakiau ir prasibroviau pro ji.

-Nina! Prasau.

-Ne! Viskas. Dar vienas zingsnis ir as... nusizudysiu.-gyniausi.

-Neisdrisi!-reke Ianas.

-Isdrisiu.-pasakiau ir pasiemusi saka, kuria radau ant zemes nukreipiau sau i krutine.

-Nina! NEEE!-tai buvo paskutiniai mano girdeti zodziai.

                                                           12 skyrius

Maciau tamsa. Daugiau nieko. Isigandau. Nejaugi as nusizudziau? O dieve. Ka dabar darysiu? Staiga supratau, kad esu uzsimerkusi. Atsimerkiau. Maciau Raudona pili apsupta liepsnos. Pala, gal tai buvo sventykla? Azula. Atsiduriau jos sventykloje. Dieve mano. Mirdama atsiduriau tame paciame portale, tik kitoje vietoje. Asisukusi maciau du vaizdus. Viename-Azulos sventykla. Kitame-Iana, kuris bando mane atgaivinti. Kai jau zengiau i Iano puse, prisiminiau, kaip jis mane paliko viena miske. As apsisukau ir nuejau link Azulos sventyklos. Pajauciau kaip man uz nugaros dingi iejimas i portala. Issigandau, bet privalejau suimti save i naga. Privalau susikaupti. Ir tada zengiau zingsni i prieki. Pries mano akis iskilo laaabai didele, neapsakomo grozio pilis. Tiesa. Tai buvo sventykla. Netoli sventyklos pamaciau nedideli upeli. Patraukiau link jo, nes visvien reiketu uzgesinti ta ugni aplink pili. Pasisemusi vandens, su rastu ant zemes kibiru nunesiau ji link sventyklos ir uzpyliau ant ugnies. Ugnis uzgeso ir tuctuojau sokau per ja. Kai tik kojomis palieciau zeme, man uz nugaros vel buvo ugnis. Na jau nuejau toli, tai neturiu noro grizti atgal. Taigi nuejau prie sventyklos duru. Vel turejau raminti save. Viskas. Atidariau duris ir izengiau i auksu klota sale. Karalienes soste sedejo mergina. Ji turejo raudonus plaukus, jos akys buvo tai pat raudonos. Suknele dege, tiesiogine prasme. Ne pala jos suknele buvo ugnis apspitusi jos visa liekna kuna. Ji atsistojo, ir pazvelge i mane.

-Laba diena. Mano vardas Nina. O jusu tikriausiai Azula.-pasakiau ir siek tiek nusilenkiau.

-Taip. As esu Azula. Ir kaip supranti sveciu as nenoriu.-atsikirto ji.

-As atejau cia su prasymu. Man reikia ugnies milteliu.-pasakiau.

-As ju turiu, bet kodel tureciau tau ju duoti?-paklause ji.

-Suprantate, as esu isrinktoji vampyre ir ziedui pagaminti reikia 4 stichiju milteliu. Galite tokiu man duoti?-pasiteiravau.

-Na nezinau.-atsake ji.

-Man labai ju reikia.-paprasiau.

-Na gerai.-pasake ji ir nuskrido i siena.

Apsizvalgiau. Jos cia siame kambaryje nebebuvo. Jos nebebuvo niekur.

***

Nezinojau ka ir daryti. Atsisedau ant zemes. Ar jis is viso gris? Gal as cia sedesiu kaip durne ir viskas? Nezinau kodel, bet laukiau. Ir nenusivyliau. Is sienos islindo Azula ir padave man raudona maiseli.

-Stai,-pasake ji.

-Aciu,-padekojau.

Tik spejau tai pasakyti ir as atsiradau Iano rankose.

-Pagaliau!-pasake jis ir apkabino mane is visu jegu.

Bandziau nesijuokti, bet nusijuokiau.

-Kas juokingo?-paklause jis.

-Nicnieko,-pasakiau ir prisiglaudziau stipriau.-pasiilgau taves.

-Nejaugi?-paklause ir pasake jis vienu metu.

-Taip.

Tada ivyko tai ko labiausiai nesitikejau. Mes ir vel pasibuciavome, bet ne paprastai, o aistringai.

-As visada tave mylesiu,-pasake jis.

Palinksejau. Nesugebejau pratarti ne zodzio.

-Tai reiskia tu myli mane?-paklause jis.

Patraukiau peciais. Bet tada prisiminiau. Atgniauziau sauja. Joje buvo raudoni milteliai.

-Kas tai?-paklause Ianas.

-Azulos milteliai.-pasakiau.

-Tikrai?-paklause.

-Tikrai, tikrai,-pritariau. Ir nusijuokiau.

-Taigi kas mums dar liko?-paklause jis.

-Hmmm... vandens milteliai ir oro milteliai.

-Tiksliai,-pasake jis.

Palinksejau.

-Tiksliai.-pakartojau ir atsistojau.-Mums reikia grizti.

-Taip,-pasake jis ir vienu mostu uzmete mane ant savo kupros.

Nusijuokiau. Tada mes ememe begti milzinisku greiciu. Ir netrukus jau gulejau savo lovoje. Deje jis tai pat.

-Labanakt,-pasakiau jam ir sykart nusprendziau jo neisvaryti.

-Labanakt,-atkartojo jis.