Penkioliktas ir Sesioliktas Skyriai :)

                                                            15 skyrius 

-Taigi. Pradesiu,-pasake Paulas ir as itempiau ausis.-Grizes namo, neradau taves ir Iano. Paskui pagalvojau, kad jus isvykote i Prieblandos dimensija be manes.

-Kas buvo toliau?-paklausiau.

Jis pazvelge i mane.

-A, aisku, nepertrauksiu.

-Taigi, sugalvojau apieskoti Iano daiktus, gal rasiu koki uzrasa ar ka, bet deje neradau.

-Tu knisaisi po mano daiktus!-is uz musu atsklido Iano balsas.

-Suprask teisingai, as ieskojau, to kas padetu man jus surasti....

Ianas nusivaipe ir stulbinamu greiciu atsisedo i foteli, priesais lova ant kurios sedejome mes su Paulu.

-Visvien, tai neatleistina,-istare Ianas.

Paulas palinksejo galva.

-Tas bus veliau. Taigi toliau ieskojau ko nors kol neatradau kazkokia nuotrauka su keturiomis vienodomis tik skirtingu plauku ir akiu panelemis. Kitoje puseje pamaciau uzrasa. Beka, Alekse, Azula ir Esle. Stichiju valdytojos. Toliau radau kazkieno tel. Numeri ir pasakambinau. Atsiliepe mergina.

-Dzena,-pasakiau.-As uzsirasiau jos numeri, kad jeigu prireiktu galeciau jai paskambinti.

Paulas palinksejo.

-Butent, tai buvo ji. Ragana. Ji man parode kaip galeciau su tavimi susisiekti telepatiskai t.y. uzrasais ant sienu, veidrodziu, lubu.

-Bauginamieji uzrasai,-nusisaipe Ianas.

Pazvelgiau i ji keistu, smerkiamu zvilgsniu. Jis pakele rankas.

-Jie tave isgasdino?-paklause Paulas.

-Nesvarbu, tesk,-paraginau ji vos sulaikydama asaras, Ianas jas pastebejo ir lupu gestu istare ,,Atsiprasau,, ar kazka panasaus.
***

-Taigi, tada as supratau, kad tu irgi kreipi i tuos uzrasus demesi, taigi taip as galejau su tavimi bendrauti, vien tik mintimis. Dzena atseke tavo smegenu impulsus ar kaip ten ir as issiruosiau vykti pas tave.

Nusisypsojau.

-Taigi, kiek jau milteliu turite?

-Turime nuo Azulos, Asles ir daugiau nieko,-atsakiau.

-Nuo Azulos miltelius gavo viena pati Nina, o as pasirupinau nuo Alekses,-pasigyre Ianas.

-Idomu kaip,-istariau.

Ianas nusisypsojo. Nusisukau nuo jo ir isiremiau i Paula, jis mane apkabino.

-Kai atvykau pamaciau tave ir tu issokai pro langa,-nusijuoke Paulas.

-Juk labai apsidziaugiau,-emiau teisintis.

-Aisku,-tare Paulas.-Beje taip ir as turiu miltelius. Jie nuo Dzenos. Ji kazkaip jais pasirupino.

Surekiau. Aisku is dziaugsmo. Paulas su Ianu kaistai susizvalge ir eme juoktis. Emiau sokti laimes soki. Vis juokiausi ir dekojau Paului. Viskas baigesi tuom, kad as uzmigau ant Paulo keliu.

Kita diena buvo neapsakomai grazi. Sviete keistoji saule ir buvau labai laiminga guledama salia Paulo. Ikvepiau jo aromato. Kvepejo levandomis. Kaip visada. Atsigulusi ziurejau i ji.

-Tu spoksai,-istare Paulas.

-As idemiai ziuriu,-pasakiau.

-Tai siurpu,-nusivaipe jis.

-Tai romantiska,-atsikirtau.

Abu nusijuokeme. Pabuciavau ji. Ir keliausi is lovos.

-Kur eini?-paklause Paulas.

-I dusa,-atsakiau.

-Galime kartu?-paklause.-As seniai nesimaudziau.

-Zinoma,-nusisypsojau ir iejau i vonia.

Po duso jauciausi atsigavusi.

-Taigi, reikia kuo greiciau surasti vandens valdytojos miltelius, tiesa?-paklause Paulas.

-Taip,-atsakiau.-Matei cia koki dideli ezera ar upe ar dar ka kur galetu sleptis vandens stichijos valdytoja?-paklausiau.

-Na...Keliaudamas cia maciau toki nedideli ezeriuka,-pasake jis.

-Mes su Ianu jo nemateme,-nusiraukiau.

-Kas sake, kad as nemaciau,-atsklido Iano balsas.

Isvepiau. Fuuuu.... Viskas gerai. Tai tik Ianas.

                                                    16 skyrius

-Ka tu cia darai? Nematai Nina isgasdinai!-susauke Paulas.

-As neissigandau,-atsiliepiau.

Paulas i mane pasiziurejo.

-Issigandai. Maciau,-pasake.

Nusivaipiau.

-Nesvarbu. Taigi, kur tas ezeras?

-Na jis tolokai nuo cia,-pasake Ianas.

-Nesvarbu. Kur jis?-paklausiau grieztai.

-Na... Jis netoli to slaito...-nepabaige Paulas.

-...Nuo kurio durne tu nusokai,-pratese Ianas.

-Aciu,-pasakiau.-Jeigu tau as kazkuo nepatinku, puiku dink is cia!-susaukiau garsiau atsisukusi i Iana.

Jis garsiai ir ilgai nusijuoke. Neistveriau. Priejau prie jo ir is visu jegu, kaip tik galejau stipriau trenkiau jam i veida. Ianas krito atbulas.

-Uuuuuu,-numyke Paulas.

Apsisukau ir numoviau prie duru. Spejau pamatyti kaip Ianas stojasi.

-Sudas,-istare.

Jis toliau keikesi kazkokia tai kalba, kurios as nesupratau, bet galejau nuspeti kokie tai buvo keiksmazodziai. Tiesa ne is geriausiu...

-Nina!-susauke Paulas ir net nepajutau kaip mane jau skraidino Paulas.

Net nebuciau pajutusi, kaip as nusokau nuo mazesnio skardzio salia viesbucio, prie kurio buvome apsistoje...

-Nina! Kas tau?-susuko Paulas.

-Man viskas gerai,-sugebejau istarti ir pokst, mes su Paulu ememe kristi.

Nesupratau kas darosi, bet as ikritau i ezera, o Paulas salia jo, norejau islipti is jo ir begti prie Paulo, bet man kazkas griebe uz kojos ir tiesiog itrauke i vidu. Stumdziojau ir kanziojau ciuptuvus, bet jie manes nepaleido, nepasidaviau, nes man zutbut reikejo oro, jutau kaip i plaucius bega vanduo, jutau kaip koscioju, maldauju paleisti ir verkiu. Bet nieko negalejau padaryti. As-zuvusi...

Staiga mane atpalaiduoja ir as pamatau sviesa. As miriau, pagalvoju. Ne...Ne...Ne! Emiau begti toliau nuo sviesos ir man pavyko, pries save pamaciau kazka melyno. Kosejau ir verkiau. Nezinau, kodel tai dariau.

-Tau viskas gerai?-paklause aksominis balsas.

-Taip,-isstenejau.

Tada sugebejau normaliai atsimerkti. Pries mane stovejo auksta panele ilgais Melynais lyg upelis plaukais, vinguojanciais ir velkantis zeme. Suknele buvo kazkoks sustinges vanduo, vis judantis jos kunu.

-Esle,-istariau, supratusi kas ji.

-Taip, as-Esle, kitaip zinoma kaip vandens valdytoja.

-Aciu Dievui,-pasakiau ir atsisedau.-As cia su svarbiu reikalu...
***

-Destyk,-pasake Esle.

-Man labai reikia vandens milteliu, suprantate man reikia isskirtinio mirties angeles ziedo,-pasakiau.

-Kiek milteliu jau turi?-paklause ji.

-3, nuo oro valdytojos, nuo ugnies ir nuo zemes.

-Aisku...-nutese ji.-Matau esi daug isgyvenusi ir patyrusi...Taigi duosiu tau tuos miltelius, bet tu turi man duoti ka nors labai svarbaus.

-Tai, kad as nieko neturiu,-pasakiau.

-Man uzteks ir tavo plauku,-pasake ji.

-Zinoma, prasau,-pasakiau ir atkisau jai kasa.

Ji akimirsksniu ja nupjove. Ir vietoj jos atsirado maiselis, melynu dulkiu.

-Stai,-paemusi ji atkiso man.-Megaukis savo vampyrisku gyvenimu.

-Zinoma,-pasakiau.

Tada ji mostelejo man savo lazda ir as atsiduriau ant kranto.

-Nina!Kur tu buvai!-susuko Paulas ir mane stipriai apkabino.

Parodziau ranka. Joje gulejo melynas maiselis.

-Tu tai padarei!-susuko Paulas.-pala, kur dingo tavo plaukai?

-Nuo siol as-trumpaplauke,-nusisypsojau ir apkabinau ji.

-Man patinka!-susuko jis ir isbuciavo mane.

-Pagaliau turime visus maiselius,-pasakiau po jo buciniu atakos.

-Taip, dingstame is cia,-pasake ir pakele mane.

Stulbinanciu greiciu jis leke virs kalnu ir netrukus mes atsidureme netoli viesbucio.

-Pala! Paulai! Juk tave pasove!

-Ne, tai viso labo buvo tik entcertrinis laukas ar kazkas panasaus,-nusijuoke jis.

-Aisku istariau ir nubegau vidun pranesti to Ianui.

Jis gulejo ant lovos.

-Ianai...-istariau.

Jis pazvelge i mane. Jam and deziniojo skruosto nieko neliko, po mano smugio, del to siek tiek nusiminiau.

-Mums pavyko,-istariau tyliai ir atsiguliau prie jo.-Mes tai padareme,-pasakiau garsiau.

Jis nusisypsojo.

-Dingstame is cia,-pasake ir abu issokome pro langa, kur musu ten lauke Paulas.

-Pasiruosusi?-pasklause abu.

-Taip. Pasiruosusi.

Kai tik ta istariau Ianas uzsimete mane ant nugaros ir netrukus mes skridome tiesiai i plytine siena, o dabar jau gulime Iano rusy.

-Viskas gerai?-paklause Paulas.

-Nuostabu,-pasakiau.

-Paulai, surask Dzena. Prasau.-istariau ir isitraukusi is kisenes miltelius zaibisku greiciu nunesiau ant stalo. Taip as visdar stiprioji vampyre Nina. Tik siek tiek pasikeitusi.